žentinė

žéntinė sf. (1) DŽ, NdŽ, KŽ, Krkš, žentinė̃ (3^a) DŽ¹, Jd, Pgr; R, MŽ, N mergina (ppr. vienturtė), kuri tekėdama priima į namus vyrą, užkurinė: Aš buvau žéntinė, važiav[o] bernai ir važiav[o] Onš. Merga žéntinė, laukia žento DrskŽ. Žéntinė greit ištekėdavo Dg. Vienatūrė, an valako viena – bus gera žéntinė Vlk. Pas žéntines tai svotų visada kap rudenį balos Nč. Žentinė̃ bus – galės imt žentą Vrt. Gali būti i kelios [dukterys]: viena bus žentinė̃, jeigu vyriško nėr ūkė[je], tai liks žentinė̃ Erž. Ka paskelbė, ka jau sesuo žentinė̃, tada pradėjo muni rėdyti Kltn. Mano žentinùkė Krok. ^ Žentinė – kad ir naginė LTsV150. Kur niekai merga, tai žéntinė Ss. Marčios – rinktos mergos, žentinė – bile šluota Plk. Pristipus višta – vanagui, susitriedęs veršis – kunigui, netikus merga – žéntinė Gž.